Tol, kol neatėjome į NA draugiją, mes negalėjome valdyti savo gyvenimo. Mes negalėjome gyventi ir džiaugtis gyvenimu, kaip kiti žmonės. Mums norėjosi kažko kito, todėl mes manėme, jog tai radome narkotikuose. Narkotikų vartojimas tapo svarbesnis nei mūsų šeimų gerovė, mūsų žmonos, vyrai ir vaikai. Mes privalėjome gauti narkotikų bet kokia kaina.
Mes pridarėme žmonėms labai daug blogo, bet labiausiai pakenkėme sau. Nesugebėdami suvokti ir priimti savo asmeninės atsakomybės, mes patys susikūrėme problemų. Mums atrodė, kad mes nepajėgūs priimti gyvenimo tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Daugelis iš mūsų suprato, kad savo priklausomybe mes palengva žudome save. Bet priklausomybė – toks klastingas gyvenimo priešas, kad mes netekome jėgų ką nors keisti.
Daugelis iš mūsų atsidūrė kalėjimuose, ieškojo medicininės, religinės ar psichiatrinės pagalbos. Nė vieno iš šių būdų nepakako. Mūsų liga atsinaujindavo, ji progresavo tol, kol visiškai nusivylę pradėjome ieškoti pagalbos vienas pas kitą Narkomanų anonimų grupėse. Atėję į NA, mes suvokėme, jog esame ligoniai.
Mes kentėjome nuo ligos, nuo kurios nėra išrasta vaistų. Vis dėlto ji gali būti sustabdyta tam tikroje stadijoje, ir tuomet sveikimas tampa įmanomas.